veikalavimas

veikalãvimas sm. (1); Sut arch. 1. → veikalauti 1: Tolesniai noriu supažindinti su mūsų veikalavimais TS1900,1. Skubėjo raitai ant didei linksmų veikalavimų arba zabovų brš. Visas tad to pasaulio veikalãvimas liudijimu yra būsiančio kėlimo ižg numirusių DP585. 2. → veikalauti 4: Dėlei dėsnio veikalavimo tvirtapradės priegaidės ieškoti paskutinėjoje žodžio sąjamoje būtų nusidėjimas K.Būg.